:Notebook

Labas, džiaugiuosi, kad čia užsukai. Yra trisdešimt procentų, kad mane pažįsti ir čia užsuki laikas po laiko, pasižiūri kaip aš gyvenu ir kas dedasi mano galvoje. Džiugu. Na, bet kad ir kaip bebūtų, turbūt čia neberašysiu, nes atradau patogesnę platformą. Ištrinti visko nesinori, todėl šį blogą palieku, kas žino, galbūt vėl pradėsiu rašyti. O tave kviečiu apsilankyti čia, jei tau vis dar įdomu.

Su pagarba -
Greta.

No Comments

Skambutis ir pasakymas, kad viskas gerai, manau yra geras dalykas.

1 Comment

Ir tavo džiaugsmas,
Ir ašaros kelios,
Ir gėlės nuskintos
Ant mano kelių.

No Comments

Ir daugiau niekada nepažvelgsiu į tave su pagarba, meile, nuolankumu, pasitikėjimu, tikėjimu, draugiškumu… Niekada mano žvilgsnis, žvelgiantis į tave, nebus užpildytas bet kokiais gerais jausmais ar emocijomis. Nesvarbu ar tai bus girtas ar pavargęs, nelaimingas ar linksmas žvilgsnis. Jis niekada nebus toks, koks buvo.
Aš žiūrėsiu į tave, visada kai turėsiu progą, nebėgsiu ir nesislapstysiu nuo tavęs. Aš būsiu tiek arti, kiek tu to norėsi. Aš tau padėsiu esant bet kokiai situacijai, tiek materialiai, tiek dvasiškai. Aš būsiu tau ramstis, pagalbininkas ir patarėjas. Bet niekada mano žvilgsnis nebus užpildytas gerais jausmais…

Ir tu nesistebėk kodėl vis dar nespjoviau tau į veidą…
.Aš ne iš tų.

No Comments

Vakaro ramuma, po lietinė drėgmė ir šiluma, nuo menko vėjelio šlamantys medžių lapai ir nuo jų krentantys lietaus lašeliai… Gitaros skambesys ir sentimentalios dainos.. Ramybė, ramybė.. Tačiau viduje siaučiantis uraganas vis nenurimsta. Tu stovi visiškoje ramybėje, kurioje viskas taip harmoninga, o pats esi milžiniškas gyvas sprogmuo, kuris verda savyje ir gali bet kada susprogti. Skamba pavojingai, tikrai.

No Comments

Spjauk į rėmus ir pabūk žmogumi. Būk tokiu, kokiu nori, o ne tokiu, kokį tave nori matyti kiti. Jie turi kada nors praregėti. Tu ne įsivaizduojamas. Tu esi. Esi toks. Esi ne toks, kokiu turi būti, o toks, koks nori. Ir čia neįmanomi jokie rėmai ir įvaizdžiai. Kas buvo, tas pražuvo. O kaskart išaušta nauja diena. Ir ji atneša vis ką nors naują. Nesvarbu, ką tai reiškia kitiems, bet tu gali iš jos pasiimti viską, kas tau priklauso. Čia nėra jokių matų, imk kiek nori, imk kiek pajėgi. Kiekvienas pajėgiame skirtingai. Viskas priklauso nuo požiūrio. Negi ilgai sėdėsi, džiūsi ir lauksi geresnio rytojaus ? Atsistok vieną kartą iš savo patogaus fotelio, pakelk šikną ir pasiimk tai, kas tavo manymu privestu prie geresnio rytojaus. Niekam nėra svarbu, kaip tu gyveni, niekas tau rankos neties, niekas nesistengs tau pagerinti gyvenimą. Turi pats kovoti ir stengtis. Stengtis dėl savęs. Tu gyveni savo gyvenimą. O galbūt ne? …

No Comments

Ir nespėjus nusileisti saulė kyla. Kyla ir vis atneša kažką naujo. Neša ir neša. O tu nori sustoti ir pasidžiaugti įvairiomis smulkmenomis. Bet vos tik saulė pateka, ji užpila ant tavęs didelį kibirą naujienų. Įvairių tau visai nepatinkančių dalykų. Ir taip tu diena iš dienos kapstaisi šitame informaciniame pasaulyje, rausi vis gilyn ir ieškai tau patinkančių mažų smulkmenėlių, kurios aktualios tau ir dėl kurių tau maloniau gyventi. O nespėjus nusileisti saulė vis kyla.

No Comments

„Jis nubudo pelkėje šalia supleišėjusio lafeto. Pakėlė galvą, pajudino pirštus, po to plaštakas per riešus, tada rankas iš pečių. Ėmė čiupinėti savo kūną. Per kaktos vidurį ėjo kraujuojanti kiaurymė, kitą tokią rado pakaušyje Šonkaulius ir vieną petį taip pat skaudėjo. Kojų pajudinti negalėjo.
Kurį laiką sėdėjo vienoje vietoje ir įsižiūrėjęs į savo batus pamatė, kad jie nejuda. Tada įsikibęs į patrankos pastovo nuolaužas šiek tiek pasikėlė į viršų ir pabandė apsidairyti.
Netoliese ištryptoje klampynėje gulėjo negyvas anglas, už kelių žingsnių amerikietis, paskui vėl anglas - visi pastangų arba įtūžio iškreiptais veidais, amerikietis sugniaužęs kardą rankoje, kurią buvo atmetęs virš galvos.
Suluošintas žmogus ketino užšliaužti ant nedidelės kalvelės, kad jį kas nors pamatytų. Tačiau ploni žolių stiebai lengvai trūkdavo, jie nelaikė. Jis sustojo atgauti kvapo ir pažvelgė į dangų. Virš apvalių, tikriausiai nuo parako, debesėlių išryškėjo pilki dūmų debesys ryškiais kontūrais. Jie užstojo saulę.
Šalia girdėjo dar gyvų žmonių dejones. Jam pašaukus, niekas neatsiliepė. Lengva kalvos viršūnės žemė buvo ištrypta besiginančių anglų, kurie dabar čia gulėjo, ir puolančių amerikiečių.
Už kelių mylių dar girdėjosi kovos triukšmas. Luošys rankomis ėmė kasti duobutes, kad nusigautų į viršų. Netrukus suprato, jog beprasmiška kabintis į lavonus. Jam įsikibus, jie imdavo slysti ir riedėdavo žemyn, o kartu su jais ir besiropščiantis į viršų. Šalta, atrodė, bus dar šalčiau. Sausio vidurys, ir dar tiek kraujo prarasta. Netoliese kažin kas degė, retkarčiais gerklę užsmaugdavo riebus, suodžių pritvinkęs debesis.
Tolumoje ėjo vyras, didelis ir šiek tiek sulinkęs. Vieną akimirką pasirodė, tartum jis apsirengęs baltai. Jo judesiai buvo nerangūs ir ieškantys, jis vis kliuvo už griuvėsių ir kūnų, netgi užlipo vienam sužeistajam ant krūtinės.
Dabar galėjai išgirsti jo balsą. „Aklas! - šaukė jis. - Aš aklas. Ar kas nors mane girdi?” - „Čionai!” - sušuko luošys.
Neilgai truko, kol anas priėjo. Jo lūpos šypsojo, bet virš jų pusė veido atrodė it raudonai nudažyta. Jis tarė: „ Ar gali mane iš čia išvesti?” - „Vos galiu judėti. Kojos. Bet užtat matau”. - „Tada aš tave nešiu. Tik nurodyk kryptį!” - „Per daug garbės”, - pasakė luošys. Neregys užsivertė jį ant nugaros. „Dvi padalos kairiu bortu! Daugiau! Dabar pirmyn! Laikykis kurso! Gerai!”
Ne taip paprasta išmokti judėti nauju būdu. Pirmiausia jie abu kartu nuriedėjo nuo skardžio, kuriam įveikti luošiui būtų prireikę valandos. Taigi jie ant žemės.
„Nepamačiau kuolo”. Aklasis šypsojosi pasisukęs ne ton pusėn: „ Neregys neša luošį, ko dar norėti !”"
Sten Nadolny. „Atrastas lėtumas”.

No Comments

SKUNDAS

„Mums neduota būtis. Tik srautas mes,
Per formas tekantis. Dienos, nakties
Ar katedros užpildome ertmes
Ir vėl srovenam, trokšdami būties.

Iš formos formon - vis be atvangos,
Ir niekur nėr namų, nei laimės, nei kančios,
Mums niekur duona varpoj nelinguos,
Visur mes kelyje, visur svečiuos.

Mes žaislas Dievo rankoj. Nežinia,
Ką ji sumanius. Molis mes tykus:
Nes juokias jis, nes verkia ir delne
Vis permaigomas krosnin nepaklius.

Ak, būti išdegtiems ! Sustigt, sustoti!
Tas ilgesys nes virpulį mums kelia.
Bet atvangos nėra, ir niekada į stotį
Nenuveda mūs begalinis kelias.”

H.H.

No Comments

Jeigu tai būtų vadinama krauju, nustebčiau - iš kur tiek daug?!
Jeigu tai būtų vadinama vandeniu, paklausčiau - tik tiek?!
Jeigu tai būtų vadinama kava, sutikčiau - man kaip tik.
Jeigu tai būtų vadinama oru, įsižeisčiau - tikrai labai mažai!
Jeigu tai būtų vadinama alkoholiu, susirūpinčiau - kitiems gali būt per daug.
Jeigu tai būtų vadinama draugais, sakyčiau - aš labai populiari!
Jeigu tai būtų vadinama daina, atsibostų - per ilga..
Jeigu tai būtų vadinama greičiu, bijočiau - mirtina!
Jeigu tai būtų vadinama pokalbiu, tylėčiau - tu be perstojo kalbi..
Jeigu tai būtų vadinama internetu, džiaugčiaus - daug greičiau už šviesolaidinį!
Jeigu tai būtų vadinama rytojumi, nusivilčiau - niekada nesulauksiu..
Jeigu tai būtų vadinama amžiumi, nepatikėčiau - tiek ilgai?! Neįmanoma!
Jeigu tai būtų vadinama..
Bet tai nėra šitaip vadinama..
Tai vadinama…

No Comments